Malaga

Sveiki,
įprastas turisto gyvenimas - miego trūkumas ir skaudančios kojos. Na, bet tikrai verta!

Lapričio 30


Sevilijoje atsikėlėme dar prieš 6, kad spėtume nusiprausti ir susiruošti išvykai į Malagą. Iš hostelio išėjome valandą prieš autobusą, nes tiksliai nežinojome kur yra autobusų stotis ir kiek laiko iki jos reikia eiti. Atėjome pusvalandžiu anksčiau, bet džiaugėmės, nes turėjom laiko papusryčiauti. Bilietas iki Malagos kainavo 16,34 Eurus.

Smagus nuotykis nutiko tą rytą. Atvažiavo autobusas į reikiamą kelią, bet ant jo nepastebėjau užrašo, kad jis važiuoja į Malagą. Prieinu arčiau autobuso, ir garsiai pamąsčiau: Kaži šitas autobusas važiuoja į Malagą? :)) ir vyriškas balsas atsako: Taip taip, važiuoja! Heh. Tai buvo pirmas ir paskutinis lietuvis, kurį sutikome savo kelionės metu. Pasišnekėjom trumpai ir išsiskirstėm.

Kelionės metu dar šiek tiek pamatėm Sevilijos. Manau, reikės dar grįžti į šį miestą, nes taip ir nepamačiau, kaip šokamas flamenkas, šio šokio sostinėje.
Tolstant nuo Sevilijos, vaizdai pro langą pastebimai keičiasi. Kalnai, daug alyvuogių medžių. Gražu!

Tik atvykus į miestą, žinoma, patraukėme info centro link, pasiimti kelionės žemėlapį. Malaga mus pasitiko 19 laipsnių šiluma. Gera, kai taip lepina saulytė paskutinę rudens dieną.
Būdama Valensijoje pastebėjau, kad tikrai verta nueiti į turgų, tikrai pamatysi ko nematęs. Malagos turgus taip pat nenuvylė. Vos ne prie kiekvieno prekystalio yra sudėti indukai, kuriuose yra įvairiausi skanėstai, kuriuos gali paragauti: alyvuogės, riešutai, vaisiai.

Taip beužkandžiaujančias, mus užkalbino vienas pardavėjas. Bandė išsiaiškint iš kur mes, tačiau taip ir nesupratęs, palinkėjo geros dienos ir mes nuėjome :)) Nusipirkome apelsinų. Skonis jų tikrai neapsakomas!
Pasivaikščiojusios po Malagos gatveles nusprendėme pavalgyti. Išsirinkom visai neprastą vietą: Pablo Picasso aikštėje, visai šalia jo namo (Casa Natal De Picasso yra namai, kuriuose Picasso gyveno jaunystėje).

Ispanijoje kavinėse labai populiaru užsisakyti jau paruoštą meniu. Dažniausiai tai būna: salotos, karštas patiekalas, kava arba desertas ir viskas už 10 Eurų. Heh, pamenu, kai padavėja pamiršusi, kad mes kalbam tik angliškai, manęs ispaniškai paklausė kokios kavos norėsiu, su pienu ar kapučino, kažkaip nelabai pasimečiau, nes žinojau, kaip pienas jų kalba, tai ir atsakiau, jai ispaniškai :)) puiki pradžia.

Už 5 minučių kelio nuo aikštės ir buvo mūsų hostelis, kuriame apsistojome. Na bet ir vietas visai neblogas pasirinkom miegoti. Iš išvaizdos namas atrodė ne itin išvaizdžiai, laiptinė nerakinama, bet vienai nakčiai gerai. Užsukome pas šeimininką. Aprodė kambarį, susimokėjome 27 eurus, nes 3 eurai buvo, kaip depozito mokestis, kurį susimokėjome būdamos Lietuvoje. Ir dar paėmė papildomai 10 Eurų, kaip užstatą dėl raktų, kai grąžinsim raktus, jis atiduos pinigus. Hosteliu tai nepavadinčiau, atrodė kaip butukas ir jame įrengti atskiri kambariai.

Virtuvėlė

Buvo toks jausmas, kad mes ten gyvenom dviese. Jaučiasi, kad ne sezonas Ispanijoje.

Einame toliau tyrinėti miestą. Manau, kiekvieno miesto katedros yra didingos, ne išimtis ir Malagos:

Tikrai gaila, kad ji visa netilpo į objektyvą. Tokia gigantė išliks atmintyje tikrai. Malagos katedra buvo pradėta statyti 1528m. Pritrūkus pinigų buvo nebaigtas vienas bokštas, todėl katedra vadinama "vienaranke".

Ir pagaliau pasiekėme Viduržemio jūros pakrantę. 

Norėdamos pamatyti visą miestą, nusprendėme užsiropšti ant Gibralfaro kalno. Diena ėjo į pabaigą, todėl turėjome paskubėti. Tačiau tai mums padaryti nepavyko, nes neradome tako, kaip pakilti į kalną. Nusprendėme pabandyti paklausti žmonių. Priėjus prie vienos moteriškės, ji ispaniškai pasakė, kad nekalba angliškai. Matėsi, kad ji norėjo mums padėti, todėl pasinaudojom 2 variantu. Rankų kalba. Ir jis pavyko! :)) Parodžiusios ko mums reikia, ji pradėjo aiškinti. Pirmo sakinio nesupratau ką ji pasakė, tačiau kiti žodžiai man leido suprasti, kad mes tikrai pasieksime tikslą. Ji vis kartojo: Arribo, arribo. Pradedu džiaugtis, savo ispanų kalbos žiniomis. Supratau, kad kildamos vis į viršų pasieksime tikslą. Taip ir buvo. Wuhu! Pasirodo buvo du keliai ir mes stovėjome jų viduryje, iš vienos pusės buvo mašinų ir autobusų kelias (kuriuo mes užlipome) ir kitas - pėstiesiems (kuriuo nulipome, o tas keliukas koks status buvo, būtų buvę paprasčiau nusiridenti iki apačios). 

O vaizdai nuo kalno, tikrai atpirko tas kančias, kurias patyrėm lipdamos į jį.

Kalno apačioje pamatėme La Alcazaba (tai buvusi maurų pilis) ir romėnų teatrą.

Ir geriausia nuotykis buvo kai grįžome namo. Mūsų nuomojamas kambariukas buvo be radiatorių! Valensijoje taip pat gyvenom kambarį be radiatorių, na bet tada buvo pavasaris, o dabar jau beveik žiema! Kambaryje šalta, langai vos užsidaro. Mums jau nebelinksma. Gintarė nusprendė nueiti pas šeimininką paprašyti dar kaldrų, kad būtų šilčiau miegoti, tačiau, kad ir kaip ji stengėsi, niekas jai durų neatidarė :)) Dabar juokinga prisiminus, kokios mes piktos tada buvom. Sėdim abi su paltais, ir galvojam ką čia daryt. Gintarei pasiūlius miegoti su rūbais, iš pradžių nuskambėjo juokingai, tačiau nebuvo kitos išeities. Atrodo, būtume sustirusios iš šalčio. Atsigulėm, ir po maždaug 5 minučių, persirengėm į naktinius. Nors ir su jais man karšta buvo miegot. Pasirodo, buvo viskas apgalvota. Šiltesnė kaldra, padeda išsisukti neturint radiatorių. Vis dar linksma prisiminus šią istoriją :))

Ryt ryte judam į mano išsvajotą Gibraltarą!!

Adios,
Inga