Cadiz ir Rota

Sveiki,

Gruodžio 2,3,4
Iš La Linea miestelio pajudėjome 7 val iš ryto. Bilietas iki Cadžio kainavo 12,57 eurus. Kelionė truko 2,5 val. Šis miestas man įsiminė dėl to, kad buvo pirmasis miestas, kuris mus pasitiko lietumi ir stipriu vėju. Nuvykusios į miestą neradome info centro, todėl susiradome savo atsispausdintą žemėlapį. Tik bėda ta, kad turėjome tik puse miesto žemėlapio, visą dieną vaikščiojom ta puse pirmyn atgal ir nesupratom kame bajeris, kol galiausiai nusprendėm paskirti susitikimo vietą su mano draugu iš Ispanijos, ten kur jau buvome, prie kažkokio baseino.
Susitikus jis pasakė, kad mes beveik nieko nepamatėm, todėl pasisiūlė viską aprodyti. Ir tada prasidėjo atostogos! tikrai gera, kai nebereikia rūpintis, kur eiti, ką valgyti ir su kuo grįžti.

Pasigrožėjusios žydra jūra ir senoviniais pastatais, patraukėme į Rotą. Rota mažas kurortinis miestelis. Kadangi į šį miestą atvykome tik sutemus, iš karto negalėjome pastebėti, koks tai gražus ir jaukus miestelis. Apsistojome draugo namuose ir pagaliau gavome progos numigti bent valandą. O po poilsio miego, prasidėjo tikrasis ispaniškas gyvenimas. Ėjome susipažinti su miestu ir jo žmonėmis. Užsukome į kavinukę pavalgyti. 

Užsisakėm tiek, kad net nepajėgėm visko suvalgyt. O buvo skanu, jūros gėrybės man visad patiko. Valgėm kalmarą, šimtakojį ir "Žirafos" mėsą (haha). Užsukome į keletą barų, kuriuose paragavome nuostabaus skonio kokteilių, pasiklausėme gyvai atliekančių flamenko dainininkų pasirodymo, susipažinome su keliais vietiniais gyventojais ir grįžome namo. Kitos dienos ryte atsikėlėme 11 val su žadintuvu :D jaučiasi, kad mums atostogos. Išgėrėme šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir pajudėjome į paplūdimį. Gyvenome turbūt 5 min kelio iki Atlanto vandenyno. Diena buvo tikrai karšta, ant saulės buvome tik su maikutėm ir reikia nepamiršti tai, kad jau žiema.

Pasivaikščioję po miestą, vėl užsukome pavalgyti jūros gėrybių ir ne tik. Susitikome su dar viena drauge iš Ispanijos, atsigėrėme kavos, pasišnekučiavome ir išsiskirstėme.

Reikia nepamirši tai, kad ispanai tikrai vertina siesta time, ir visi eina miegoti tuo metu, todėl mes nebuvome išimtis. Numigę ėjome žiūrėti futbolo, nes tai taip pat dalis ispaniško gyvenimo. Grįžus buvome pakviestos pavakarieniauti su ispano šeima. Sužinoję, kad Gintarė groja pianinu, nutarė surengti konkursą su jų dukra. Abi pagrojusios, buvo apdovanotos mūsų aplodismentais. Tikrai buvo neįprastas vakaras, bet smagu paįvairinti atostogas. Po to vėl išėjome pasižmonėti į miestą. Susitikome su draugo draugais, pabendravome, gavome nuo vieno iš jų dovanų - laikrodį, kuris dabar primena apie nuostabias akimirkas Ispanijoje. 6 val ryte iš Cadžio visi miegodami pajudėjome į oro uostą. Iš Sevilijos pakilome 9:10 į Barseloną.

O iš Barselonos palaukus 4 val. skridome jau į Vilnių. Vilnius mus pasitiko smarkiu lietumi ir vėju. Todėl taip norėjosi grįžti atgal į tą saulėtą Ispaniją. Reikia pabusti iš to sapno, kad ir kaip nesinori.

Naudingos nuorodos (viešojo transporto Ispanijoje): http://www.movelia.es/, http://www.tgcomes.es/, http://www.tussam.es/, Sevilijos autobusai: http://gomarbella.com/marbella/online-bus-reservation-spain.htm.


Tiek šiam kartui apie Ispaniją. Toliau bandysiu rašyti apie Olandiją. Važiuosiu ten šiek tiek daugiau nei už mėnesio, pasimokyti, pabendrauti su žmonėmis ir gerai praleisti laiką.

Iki kitų kartų,
Inga

Read More

Gibraltaras

Sveiki,

pagaliau radau laiko pabaigti savo pasakojimus apie kelionę.

Gruodžio 1
Su pirmąja žiemos diena! Keista, bet kartu ir smagu taip pasitikti pirmąją žiemos dieną. Atsikėlėme dar prieš 8, nes turėjome dar nebaigtų darbelių Malagoje. Papusryčiavome hostelyje, nes pusryčiai buvo įtraukti į nuomos kainą. Susitikome su šeimininku ir atidavęs 10 eurų depozitą už raktus, palinkėjo geros kelionės toliau. Mūsų atostogos jau įpusėjo, laikas greitai bėga.

Malagos autobusų stotis. Pirmoji žiemos diena, o mes su maikutėmis.

Kelionė nuo Malagos iki La Linea miestelio kainavo 11,8 Eurų. Laiką, kada autobusas išvyksta jau buvom susižinojusios, kai tik atvykom į Malagą, nes šios informacijos neradome internete. Autobusas vėlavo kažkur pusvalandį, na bet čia Ispanija, nieko keisto.

Kelionės trukmės tikrai nepamenu, na bet nuobodžiauti tikrai neteko, autobuse žiūrėjome filmą "Juodoji gulbė", žinoma buvo viskas ispaniškai, bet pačios buvom mačiusios šį filmą, tai ir įsigarsinom sau. Taip pat vaizdai pro langą padarė didelį įspūdį. Kuo arčiau pietų apačios, tuo daugiau kalnuotų vietų, teko nemažą kelią važiuoti pakrante. Vaizdai neapsakomi, o ir nufotografuoti nepavyksta, kaip yra iš tikrųjų. 

Miestelis La Linea, kaip jo autobusų stotis nėra didelė. Pamanėme, kad neturime laiko pažinti La Lineą, todėl iš karto patrakėme į Gibraltarą. Nuo autobusų stoties iki Gibraltaro sienos kažkur 10 min kelio. Ir žemėlapio ten tokio nereikia, kaip surasti tą sieną, nes išeini iš autobusų stoties ir iš karto atsiveria nuostabus vaizdas, toks vaizdas, apie kurį net nebuvai niekad pasvajojus. Tik iš knygų, kai per prievartą mokeisi geografijos pamokos, ir tų faktų, kurie tada atrodė nereikšmingi, o dabar pats juos atrandi. Nuostabu! 

Oras aišku nebuvo labai geras, tačiau oras tuo metu nebuvo pats svarbiausias, svarbiausia, kad mes čia, šalia Gibraltato. Gibraltaras yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, esanti pietvakarių Europoje, šiaurėje besiribojanti su Ispanija, pietuose - su Atlanto vandenynu ir Viduržemio jūra. Gibraltaras yra tarp Europos ir Afrikos.

                                                           

Nežinojome kur tiksliai reikia eiti, tačiau ėjome kalno link, ir priėjome pasų kontrolę. Iš karto mus pasitinka britų pasieniečiai, patikrina pasus ir mes jau laisvos. Vis dėl to, tokia graži ta britų tarmė. Iš karto prisistato žmonės, kurie siūlo pasiimti turą po kalną, kuriame aprodomos visos miesto lankytinos vietos, gal ir nieko idėja, tačiau tiek pinigų jau nebeturėjome :D tai pasirinkome studentišką variantą, pasiėmėme miesto žemėlapį tame pačiame pasienyje ir atradome viską savo kojomis ir nuo nieko nepriklausomos. 

 Gibraltaras- turbūt vienintelis pasaulio miestas, į kurį galima įvažiuoti tik kirtus tarptautinio oro uosto lėktuvų pakilimo/nusileidimo taką (daugiau sausumos kelių nėra). Gaila, tačiau mes lėktuvo nesulaukėme. 

Perėjusios taką, nusprendėme susipažinti su miesto žemėlapiu,o jis pasirodė kiek painokas, gatvės ne visur surašytos. Priėjęs vietinis gyventojas bandė mums padėti, klausė ko ieškom, ir patarė būtinai pamatyti Main street (pagrindinė gatvė, kurios toks ir yra pavadinimas). Geriausia buvo čia tai, kad visi supranta angliškai, ir gali atsakyti tau tuo pačiu. Main street Gibraltare, tai manau, kaip ir daugeliuose miestuose esantys bulvarai ar kažkas panašaus. Tiesiog daug parduotuvių, kavinių. Kažkur skaičiau, kad Gibraltaras yra miestas, kur netaikomi mokesčiai, todėl alkoholis ir tabako gaminiai yra pigesni, bet mums neteko tuo pasinaudoti. Neprireikė. Miestas labai pasipuošęs Kalėdoms.

Sustojome pavalgyti kažkokiame sporto bare, geresnės vietos tuo metu neradome, tačiau po to gailėjomės labai, kad nenuėjom kur kitur. Maistas buvo tragiškas. Jau aš nesu išranki maistui, na bet po to maisto, gėrėm su Gintare vaistų ir meldėmės, kad tik nesupykintų.

 Ir dar čia ne geriausia dalis. Atnešė sąskaitą, ir ji buvo žymiai didesnė, nei pasiskaičiavom, todėl ėjom bandyti surasti tiesą. Barmenas paaiškino, kad mes galime atsiskaityti tiek eurais, tiek svarais, mes aišku svarų neturėjom, tai turėjom atsiskaityti eurais. O čia pas juos, nėra tiksliai nurodyta, koks yra valiutos kursas, tai barmenas gali paprašyti kiek nori. Mieste svaro kaina buvo 1,20, o pas jį 1,50, sako: mano baras, darau ką noriu. Na bet pyktis nesinorėjo, sumokėjom ir išėjom. 

Na ir tada kilome į kalną. Pasirinkome tą variantą, kad užkylame su keltuvu, o po to pačios su kojytėm nusileidžiame. Tikrai geras variantas. Kainavo 10,50 euro. Kadangi buvo darbo diena, žmonių visai nebuvo, tai mus dvi ir užkėlė ir dar pasisiūlė nufotografuoti mus. 

  Kalno aukštis - 412 metrų. Ir kai prieini prie krašto pasijaučia tas aukštis. Vos pakilus, ir spėjus išsitraukti fotoaparatus, mus pasitiko kalno šeimininkės - beždžionės. Tai vienintelė vieta, Europoje,  kurioje laisvėje gyvena beždžionės. Aišku, matytos zoologijos sode, tačiau čia tikrai ne tas pats. Na ir viena iš šių mielų beždžionėlių sugalvojo užšokti ant manęs, nėra ji lengva ir švari, todėl vijau ją šalin, kaip tik sugebėjau. Patikau mat jai. Gaila, nėra kadrų, kur ji tupi ant manęs. 

Nuo tada Gintarė pradėjo beždžionių bijoti ir vengti jų. O vaizdai nuo kalno pasakiški, aišku, viso Gibraltaro nesimato, dėl didelio rūko viršuje, tačiau ir taip buvome sužavėtos. Čia tas momentas, kai negali sustoti fotografuoti, nors visos nuotraukos beveik vienodos. Būna taip, kai nori atsiminti kiekvieną akimirką. 

Ir tada ant kalno priėjome kryžkelę, buvo du keliukai, nežinojom kurį rinktis, vienas buvo populiarus tarp žmonių, o kitas atrodė kiek bauginančiai. Atspėkit kurį pasirinkom :)) aišku, variantas nr. 2. Laiptai atrodė nepatikimi, daugelyje vietų sutrupėję, na bet surizikavom ir tikrai nepasigailėjom. Kojos linko iš baimės, karštis buvo nežmoniškas, bet užlipom ir tai buvo pati pati aukščiausia kalno vieta. Džiaugiuosi už mus! Vaizdai dar įspūdingesni. 

Ir taip beklaidžiodamos po kalną, sulaukėme saulėlydžio. 

Viskas būtų buvę tobula, jei ne Gintarės kuprinė, kuri ne vietoj ir ne laiku suplyšo, tiksliau įplyšo rankenos, kurios laikė pačia kuprinę. Suraizgėm kažką, kad bent kažkiek išlaikytų ir patraukėme toliau. Kojyčių jau nebejautėme, na bet turėjome laiko. Atvažiavom čia pakeliauti ir pažinti miestą, o ne ilsėtis ir tinginiauti. Besileisdamos į kalno apačią pamatėme Pillars of Hercule- tai simboliniai Heraklio stulpai- paminklas. 

Nuo šios vietos ir pamatėm Afriką. 

Ir paskutinė Gibraltaro stotelė - Europa Point, tai yra pats piečiausias Europos taškas ir švyturys.

Po visos šios kelionės tikrai buvome išsekusios, todėl šiek tiek pabėgusios suspėjome į autobusą, vairuotojo paklausėme ar jis važiuoja į miestą, gavus teigiamą atsakymą, pradėjome ieškoti pinigų, tačiau, vairuotojas pasakė, sėskitės, tuoj pradėsim važiuoti. Nesupratusios atsisėdom, ir vairuotojas paklausęs kur mums reikia, pasakė, kad jis sustos nurodytoje vietoje. Tai taip ir nemokėjom už kelionę, kuri mums tikrai pagelbėjo. Geri žmonės. 

Prabėgo dar viena kupina įspūdžių diena. Ryt vėl grįžtame į Ispaniją, o tiksliau į Cadį. Dar vieną nuostabų Ispanijos miestą.

Iki kito karto,

Inga

Read More